Contact Us

Use the form on the right to contact us.

You can edit the text in this area, and change where the contact form on the right submits to, by entering edit mode using the modes on the bottom right. 

         

123 Street Avenue, City Town, 99999

(123) 555-6789

email@address.com

 

You can set your address, phone number, email and site description in the settings tab.
Link to read me page with more information.

Vita Pukštaitė-Bružė: tyli laimė

Koalos tekstai

Vita Pukštaitė-Bružė: tyli laimė

Jurgita Ludaviciene

Rašyti apie Vitą Pukštaitę-Bružę baisiai sunku. Jos darbai pakliūna akiplotin tarsi netyčia, bet pamačius, jų negali pamiršti. Kaip smilgos, kraujažolės ar dar kokie žolynai, kuriuos dažniausiai tiesiog praeini. Bet įsižiūrėjęs negali atsistebėti jų subtilumu ir prabanga, taip taip. Pilka, tylia, į akis nekrintančia. Vitos papuošalai skirti ne aplinkai, tiksliau - ne aplinkiniams stebinti ar priblokšti. Jie kur kas labiau skirti pačiam dėvėtojui - kad turėtų ir tyliai džiaugtųsi. Tokia rami, tyli, kukli, bet šildanti laimė.

Apie Vitos Pukštaitės-Bružės parodą "Nekilmingieji" rašiau prieš keletą metų. Ir iki šiol tekstas tebėra aktualus.

2011-ųjų gruodis. Pagaliau žiema, sniegas užsispyrusiai krinta, lyg bandytų atsigriebti už visą tamsiai pilką ir purviną besniegį mėnesį. Nejučia kyla mintys apie kasdienybės nereikšmingumą, voratinklio pilkumo jos apdarą ir nepastebimą, tačiau visa persmelkiantį jos poveikį. Tuos laiko dantis, nematomus, tačiau graužiančius tyliai ir nenumaldomai, dildančius medį, apnešančius metalą rūdimis, iškandančius skyles nelygiais kraštais medžiagoje ar mezginyje, padengiančius paviršių minkštu, bet nemaloniu pilkų dulkių sluoksniu. Kasdienybės, kuri mus apsupa daiktais ir mintimis, vis tomis pačiomis, tokiomis įprastomis, kad jų jau nebefiksuojame, o tik praslystame jų paviršiais. O vis dėl to. Yra žmonių tipas, atsparus išoriniams efektams, tiek spalviniams, tiek garsiniams. Atsparus tam, kas agresyviai veržiasi į akis, ausis ir sąmonę, o jei pavyksta – ir giliau. Tokiems žmonėms nebūtinai reikia dėti pastangas, kad atsipirtų, net žodis „atsparus“ čia ne visai tinka. Jiems tiesiog pakanka savotiškos drąsos, o gal savotiško atsiribojimo, imantis veikti tai, kas jiems yra įdomiau ir patraukliau už tai, ką visuotinai priimta laikyti „prestižiniu“, „rimtu“, „vertingu“, „gražiu“. Menininkams tokia pozicija, kadaise buvusi labai priimtina (ypač gyvenant atokiau nuo urduliuojančių meno srovių ir didmiesčio šviesų), dabar tapo beveik nesuvokiama. Kaip atsiriboti nuo įtakų, nuo vaizdų, užplūstančių regą, garsų, užtvindančių klausą, tūkstančių panašių į tave? Kaip, galiausiai, neimti skelbti apie save visiems ir kievienam, visais įmanomais būdias, neatakuoti feisbuke, spaudoje, mobiliojo telefono žinutėmis, pranešant apie savo kūrybinius laimėjimus? Atrodo senamadiška, nenaudinga ir apskritai – taip dabar niekas nebesielgia. Tuo tarpu juvelyrė Vita Pukštaitė tiesiog ramiai dirba, kurdama savo objektus, kilusius iš kasdienybės, bet ja nepasibaigiančius – ir tai yra įdomiausia, kas gali nutikti. Taip dirba daugelio beveik nematomų profesijų žmonės. Redaktoriai. Muziejininkai. Tyrinėtojai. Mokslininkai. Žmonės, kuriantys nekrentantį į akis rezultatą, be kurio, vienok, susvyruotų daugelio mūsų, „plaukiančių paviršiumi“, pasaulio suvokimas. Jaunesniosios kartos juvelyrė Vita Pukštaitė priklauso tiems autoriams, kurie atrodo jau suradę tiek sau būdingą stilistiką, tiek savo nišą lietuviškos juvelyrikos scenoje. Tiek temą, kurioje, tarsi savame kambaryje, jiems gera būti. Menininkė iš sidabro, brangiųjų akmenų ir emalio kuria objektus, kurie taip pat iš pirmo žvilgsnio atrodo pasmerkti visuomet likti antrame plane, neturintys šėtono alsavimu atsiduodančio genijaus įspaudo, ryškiai žaižaruojančių spalvų ir veržlumo. Tačiau visa tai apgaulinga. Visai kiti dalykai sulaiko žvilgsnį ties Vitos Pukštaitės darbais, ir kartą už jų užkliuvus, išsineši juos atminty kaip vaizdą, kupiną emocijų. O tai juvelyrikoje sutiksi nedažnai, tiksliau – kuo toliau, tuo rečiau. Kaip ir autorės poziciją, kuri visuotinio piarinimosi laikais atrodo netikslinga, nenaudinga ir neprotinga. Tačiau neapsigaukime. Vitos Pukštaitės kūryba pastaruoju metu atrodo beveik išvien pašvęsta floros pasauliui. Smilgos ir varnalėšos, kerpės ir dagiai, kiškio ašarėlės – augalai, kuriuos mindome kojomis, eidami pieva, kurių nepastebime ir nevertiname, kuriuos niekiname ir naikiname, kaip dilgėles ir balandas. O autorė atkakliai, kruopščiai ir su meile perkelia jų pavidalus į sidabrą, išpuošia brangiais ir pusiaubrangiais akmenimis, užlieja sidabrinius reljefinius paviršius skaidriu emaliu. Ir nekilmingi, paribio bei patvorio augalai virsta puošmenomis, skirtomis išeiginiam rūbui, ar meno objektais, kuriems pelnytai skiriami prizai konkursuose ir parodose. Garbės žodis, neprisiminti Achmatovos būtų keista, „Когда б вы знали, из какого сора/Растут стихи, не ведая стыда,/Как желтый одуванчик у забора,/Как лопухи и лебеда” pamenate?- taip ir Vitos Pukštaitės darbai. Kur juvelyrika išauga iš smilgų ir našlaičių. Tačiau autorė kuklius augalėlius naudoja ne kaip “trąšą” aukštajam menui, o kaip inspiracijos šaltinį, kilnų prototipą. Kas nusprendė, kad rožė yra graži, o dilgėlė – neverta dėmesio, klausia menininkė. Kas vienus akmenis vadina įmantriais vardais ir įkainoja didelėmis sumomis, o kitus palieka tūnoti pakrantėse ir pakelėse? Viskas sąlygiška, viskas priklauso nuo požiūrio – kaip Senovės Egipte, kur geležis buvo retas ir brangus metalas, nepalyginti su auksu. Sąmoningai apversdama estetinių vertybių piramidę, Vita Pukštaitė sukilnina kuklią florą, žvelgia į ją su pagarba ir meile. Augalai-parijai, piktžolės, atkakliai besiskverbiančios pro šaligatvio plyšius, pilkos ir neišvaizdžios smilgos autorei yra tarsi ištvermės, grožio (taip taip), atkaklumo įsikūnijimai. “Man įdomiau žiūrėti į kokį nulūžusį kmyną, nei rožę”, pasakoja Vita, eidama nuo vieno sidabru ir emaliu švytinčio augalo prie kito. Ta meilė ir pasigėrejimas, sklindantis iš autorės darbų, primena Viktorijos laikotarpio juvelyrinius kūrinius, skirtumas tik modeliuose ir medžiagose. Vietoje rožių, žibučių ir lelijų puokštelių, surištų kaspinais, Vita pateikia dagį, visu puikumu išdidžiai keliantį violetinę galvą, ar smulkučiukių kiškio ašarėlių ryšelį. Vietoje aukso, deimantų, rubinų ir smaragdų – sidabras, emalis, varies, kartais gintaras, opalas. Trupučiukas aukso. Nieko ne per daug, nieko krintančio į akis; viskas pilkšva, gelsva, rusva – ryškiausias čia emalis, bet ir jis skaidriu sluoksneliu tik užlieja sidabro ar vario paviršius, padengtus reljefu. Tarsi akvarelė, pro kurią prasišviečia gruoblėtas popierius. Taip sukilninamas paprastumas, įprasminama kasdienybė ir apverčiamos grožio/negražumo kategorijos – švelniai ir nepiktai, tarsi sakant savimi pasitikintiems lyderiams: pasitraukit truputį, duokite ir kitiems pasisakyti. Toji trauka gamtos pasauliui (nes Vitos Pukštaitės darbuose ji pastebima nebe pirmą kartą) – gyvūnams, augalams – turi savyje ir kitą senovišką bruožą. Į augalijos atstovus autorė žiūri tarsi kolekcininkė. Kaip herbarijų sudarinėtoja ar keliautoja, renkanti dar nematytų rūšių rinkinį. Tikras kolekcininkas, neabejoju, renka iš meilės; objektai, kurie daugumai žmonių atrodo absurdiški, keisti, nepatrauklūs, nereikšmingi ir tiesiog neverti dėmesio, jiems turi visiškai kitą reikšmę. “Kolekcionuoti – reiškia išgelbėti daiktus, vertingus daiktus, nuo apleistumo, nuo užmaršties arba tiesiog nuo šuniškos lemties atsidurti kieno nors kito, o ne tavo kolekcijoje.“, sako Susan Sontag apie ugnikalnių kolekcininką, o aš matau Vitą, šmirinėjančią po miestą ir su meile žiūrinčią į pro šaligatvio plyšį lendančią kiaulpienę. Arba braidančią po pievą ir renkančią smilgas, motiejukus ir kraujažoles. Menininkei kaip kolekcininkei nėra negražių, neišvaizdžių ir nevertingų eksponatų: taip zoologas meiliai žiūri į nago dydžio pilką rūpužiukę, o entomologas – į atstumiantį plėviasparnį. „Kolekcionavimas yra sykiu ir sportas, o su juo susiję sunkumai – jam teikiamos garbės ir entuziazmo dalis“, teigia vis ta pati Sontag, o aš vėl galvoju, kad kolekcijos sudarymo sunkumas, parenkant jai tinkančius eksponatus, pastaruosius performuojant į juvelyrinius objektus, sukuria vidinę įtampą, nė kiek ne menkesnę, negu kraujuojančią sielą ant drobės bandantčio išlieti tapytojo ekspresionisto.
Išorinė ramybė ir kuklumas apgaulingi, jau sakiau teksto pradžioje. Netrūksta Vitos Pukštaitės darbams nei aistros, nei įtampos, nei poveikio. Tik aistra ir įtampa – kitos prigimties, ne destruktyvios, o konstruktyvios ir pozityvios. Kolekcionavimo ir kūrimo džiaugsmą paverčiančios buvimo džiaugsmu. Jis ir sąlygoja vieną ryškiausių menininkės kūrybos bruožų – ryškų ir giluminį emocingumą. Sidabrinės ir varinės segės, kaklo papuošalai nėra vien tik dekoratyvūs objektai; jie persmelkti nuoširdumo ir tikrumo. Jie nurodo į paprasto gyvenimo džiaugsmus, „stilles Glueck“, kaip pasakytų vokiečiai. Ir autorei dėl to anaiptol nėra nei gėda, nei nejauku, kaip ir man, beje. Nes apeliavimas į ramybę, jaukumą, nuoširdumą pabrėžiamas ir kūrinių eksponavimu: štai našlaitė su spalvoto emalio žiedlapiais organiškai susijungia su močiutiška rišelje siuvinėta spalvota staltiese, o sidabrinės dilgėlės išauga iš vąšeliu nertos juostos. Ir augalų stilizacija nei aštri, nei deformuojanti – atvirkščiai, jauki ir „minkšta“, leidžianti atpažinti pirmavaizdžius, pereinančius į kitą, kilnesnę būtį. Nežinau, kas dabar kilmingas, o kas – ne. Nes Vitos Pukštaitės augalai atrodo tikras naujosios aristokratijos elitas, įtikinamai atspindintis autorės pasaulį. Pasaulį, kuriame kmynų puokštė vertinama labiau, nei orchidėjų, o kuklumas, atkaklumas, atjauta ir pagarba – labiau, nei įžūlus veržlumas, dygi ironija ir vizualiniai efektai. Būna ir taip.